vertimas:  Burbulas (Vilnius) taurit@one.lt

   Keista, kai skrosdamas baltą liūtį, leki per visą Notangą, tiesiog žinodamas, kad taip reikia. Nėra nė šešėlio abejonių, kad mes darome kažką ne taip. Aplinkui akinanti, jauna, ugninė žaluma ir mes veržiamės pro ją, pro vandens čiurkšles ir vėl beatgimstančio pasaulio ugnį. Kartu su manimi šitose klajonėse pro keistų sapnų uždangas – grupė GUDA, šalia skamba krivičių kalba: gražūs, dainingi žodžiai, kurių prasmės aš kartais nesuprantu, bet žinau, kad jie lyg iš Vaikystės. Nuolat pajuntu begalvojantis, kad tai nuostabūs žodžiai iš sapnų.

   Už mūsų lekia lietuviai ŠOVA, tą dieną parinkę šią kelionę į senąją Honedą, o už jų – ŽVAIGŽDUMĖNIJA. Manęs nė kiek nenustebino, kad lietus liovėsi lyti tą pačią minutę, kai mes tik atvažiavome į vietą.

   Patvirtinimas, kad reikiamu metu durys atsidaro tik mums, apsireiškė. Kada suvoki, kad išėjai iš vaiduokliško žmoni pasaulio, iš iliuzijų pasaulio, prieš tave išsilieja šviesa ir tada esi užpildytas tik tuo, ką turi padaryti. Tada senų, bauginančių kelių atkarpos pavirsta į švytėjimą, išplaukiantį iš mūsų sapnų. Ir šis netikėtas susitikimas įvyko, arba, įvyko vėl, ir jausmas toks, lyg sprendimas įvykdyti tai, buvo priimtas prieš daug šimtmečių atgal. Mes susirinkome Ten, kad įvykdyti senovinę sutartį, kažką, ko mes, kol kas, iki galo nežinom. Ir dabar kažkas, kas arčiausiai Ugnies, žino kada Ta akimirka ir kur Ta vieta. Būna kažkas ypatingo, kai surenki jėgas į vieną. Ir mes einam Ten laukdami akimirkos, kada Tai įvyks. Atgimsta prigimtinė atmintis, atskleisdama mums šešėlių atšvaitus: senovines Baltų paslaptis, vis dar neaiškias ir vaiduokliškas. Viskas susiję keistu ryšiu. Viskas tarpusavy sąveikauja. Kada mes susieiname, milžiniškos jėgos pajėgios ištrūkti, išsprogti. Pliūpsniai, nušvitimai, kažkas po truputį atsiveria, kažkur visai šalia...

   Tą dieną Aistmarių alsavimas buvo neapsakomai minkštas ir jaudinančiai gaivus. Aš negaliu prisiminti tokio jų bangavimo kada nors anksčiau. Paprastai šie vandenys atrodo apmirę, sustoję ir niūrūs. Ir štai staiga, aplink, visur Jo gyvas alsavimas pilnas šnabždesių persmelkiančių pirmąją žalumą, vos dar tik besikalančią iš žemės, iš juodų kamienų, iš mažų šakelių. Virš skardžio, virš raudonai – juodų uolų stūkso atgyjanti Balga. Akmeninės pilies sienos slenka skardžiu žemyn prie vandens, virsdamos uolomis. Atrodo Balga nusimeta nuo savęs paskutinius teutonų prisiminimus: sunkius, nykius, kruvinus. Per įdubą tarp didelių pylimų, apgriuvusių sienų ir senų kaštonų sąžalynų vinguriuoja siauras takelis. Virš viso šito, kiaurai per jį ir virš vandens vėl skamba senosios giesmės, susiliedinėja ilgesingi, tęsiami balsai. Ir viskas persipina: ir švelnus jūros alsavimas, ir aidu besisukantys balsai – tai čia, tai ten,– ir skambūs lašai nuo šlapių medžių, ir virpuliuojančios bangos apačioje. Čia ir keistas nerimas, čia ir ramybė. Lietuvišką dainavimą keičia baltarusiškas, po to vėl lietuviškas. Tai girdėti ir suprantami atskiri žodžiai, tai dainavimas lekia į dunksančius tolius ir sukasi aidu.

   Mes susirinkome čia vietoje iš sapnų, o, galbūt, tiesiog vėl čia susitikome, kaip kažkada jau buvom susitikę ne kartą. Susitikinėdavom čia, kad sužinot apie tai, kas vieną kartą buvo prarasta. Ypatingose vietose ypatingu laiku. Perėjimo metu, plyšyje tarp pasaulių. Erdviuose senos Liepos kupoluose. Kada lietus liaunasi lyti tik Veiksmo metu. Kada išeina diena, bet dar neatėjus naktis. Ir štai vėl ir vėl ieškojimai tų išskirtinių momentų, kad tapti neįtikėtino liudininkais, surinkti jėgą ir eiti vis toliau ir toliau į neapsakomo subtilumo vietas ir įvykius.

   Būtent į šią vietą, į Balgos salą, prieš keturiolika amžių atvyko legendiniai broliai Brutenis ir Videvutis. Čia buvo jų atvykimo vieta, nuo kurios prasidėjo Prutena – nūnai šešėlių ir sapnų šalis, bet nustatytą valandą atgimstanti tokia kaip ir seniau.

   Taip jau vyksta, kad sulig kiekvienais metais Prutena įsisavina naujas žemes, atrasdama naujų bendraminčių einančių nelengvu keliu į Baltijos širdį. Šį kartą atradimas buvo Krivija (Gudija), senoji baltų žemė, dabar pasauliui žinoma Baltarusijos vardu. Jos likimas primena prūsų likimą, kurie ištirpo savoje žemėje tarp germanų kolonizatorių ir kaimyninių tautų teritorijų. Krivijoj senovėje gyveno įvairios baltų gentys, tarp kurių buvo ir jotvingiai, vėlesniuojų viduramžių epochoje įėję į prūsų etnoso sudėtį. Taip atsitiko, kad kartu us prekybos ir svetimos religijos (krikščionybės) plitimu, Krivijos žemėje išplito slavų kalba, vėliau išstūmusi senąją baltų – krivičių kalbą.

   Šiuo metu krivičiams gresia visiškas denacionalizavimas ir surusinimas, nes nacionalinis atgimimas neparankus oficialiai Baltarusijos politikai. Toks pat procesas vyko su prūsais XVII a., kada jie, visų akyse, ištirpo tarp germanų ir lietuvių. Nūnai baltarusių kalba – tai, po senovei, baltų kalba su netipiniais, pasisavintais slavų leksikos bruožais. Taip pat, po senovei, baltiški bruožai išsilaiko baltarusių folklore, mitologijoje, ornamentuose.

   Taigi, mes susirenkame vėl ir vėl, kad atgaivinti mūsų senąją baltų kultūrą. Didžiulis dėkui mūsų draugams iš Lietuvos ŠOVA, be kurių pagalbos ir dalyvavimo Prutenoje, nebūtų buvę tokio stipraus ryšio ir artumo su senosiomis baltiškomis tradicijomis. Ačiū jiems, o taip pat visiems kitiems, kas tik būdamas galingos Jėgos ir Ugnies palydovu, suteikė paramą ir pagalbą iš kitos Nemuno pusės.

   Dėl netikėtų aplinkybių žmonėms iš ŠOVA teko krauti rąstus ir malkas centriniam laužui. Dėlionė pasirodė tikrai stebuklinga – didžiulė, milžiniškai iškylanti forto vidinio kiemo centre, apvainikuota ugninės pavasario žalumos, puošni. Kaip pasirodė, ŠOVA Prutenoje teko keturių dalių rolė: laužo krovime, Prutenos Atidarymo rituale, pačiame ŠOVA pasirodyme ior baigiamojoje dalyje – WELDISNA.

   Šį kartą Atidarymo ritualas buvo išėjimas iš žemės. Mes kilom iš žemės gelmių į paviršių, daužydami būgnus ir pūsdami ragus, kviesdami protėvių, žemės ir dangaus dvasias į šventę, atidarydami žemę. Per riaumojančių ragų garsus ir būgnų dundesį Pasaulio jėgos įeina į mūsų žemišką sferą, prasiskverbia į mūsų pasaulį. Savo balsais ir instrumentų garsais mes kvietėme ir dangišką atgimstančio pavasario Perkūno jėgą (jo žaibai griaudėjo kaip tik Prutenos išvakarėse – gegužės 1d., lygiai vidurnaktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, o, kaip žinia, ketvirtadienis – Perkūno diena), ir galingas žemės jėgas, su kuriomis ryšį galima užmegzti per bendravimą su protėvių šešėliais. Šis išėjimas iš žemės gelmių, tikriausiai, kažkaip susijęs su ypatingais požeminių Jėgų pasireiškimais nuo pat metų pradžios. Pikuolio laikas. Jo valdos ir dabar išeina į paviršių. Po ragų tradiciškai suskambėjo magiškos Snaudalės dainos žodžiai.

   Išėjo GUDA. Neįmanoma aprašyt magijos ir garsinio jų balsų poveikio. Man buvo tiesiog sunku patikėti, kad visa tai vyksta nuo keturių merginų su gražiais senoviniais drabužiais, išdabintais svastikomis ir kitais ornamentais, bei papuošalais, balsų. Apmiriau ir neatsiplėšdamas klausiau, įsiklausydamas į kiekvieną garsą, kiekvieną sąskambį, kuriuose gimdavo nauji atgarsiai ir nesibaigiantys garsų garsai.

   Aš stovėjau ir jaučiau tėkmę iš vidaus. Jos dainavo kažkur prieš mane, bet jaučiau, kaip jų balsais atsidaro pati Žemė. Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad gaingos vibracijos ir pats garsas eina, būtent, iš po žemių, lyg būtų išsiveržęs jos gilus alsavimas. Stovėjau ir jaučiau senovinių laukų kvapą. Kda stovi šioj nerealioj jų balsų srovėj, rodos, pradingsti senoviškiausiuose laukuose, kur per vidurį – gilus šulinys ir tarp dainuojančių, aplink besisukančių balsų atsiranda kažkoks naujas garsas. Jis ne jų dainavimo garsas, jis lyg jų dainavimo naujagimis. Iš pradžių jis atsiranda tik kaip keistas, tylus gaudesys, kažkur iš šulinio gelmių, bet po to išauga, pavirsdamas į galingą garsinę srovę. Ir ta nuostabi upė su trenksmu krenta ant žemės, apaugdama nauju lauku – dar labiau neįtikėtinu ir stebuklingu. Ir taip tesiasi begalinis virsmas – lyg eini per lauką , bet grimzti vis giliau ir giliau.

   Simboliška ir tai, kad pirma jų daina “Êîðîëþ – Êîðîëåâè÷ó” buvo lyg kreipimasis į mūsų žemę. Kaip žinoma, tradicinis mūsų miesto pavadinimas – Karaliaučius, turi tolimas ikigermaniškas šaknis. Skandinavų ir kiti pirkliai, dar gerokai iki kryžiuočių įsiveržimo, praplaukdami Priegliaus upe, vadino Tvankstės kalną Karališku. O ši daina – kreipimasis į senovines, atbundančias jėgas, kurios priešinasi Žiemai ir Mirčiai, ją dainuodavo, kai pasirodydavo pirmieji daigai. Šiame laiko periode pasaulis stoja į amžinąją kovą tarp Žiemos ir Pavasario karalijų, tarp Mirties ir Gyvenimo. Verta tik prisiminti, kaip tvirtai saugojo savo karalystę Žiema šiais metais, kaip įnirtingai kovėsi už savo viešpatavimą. Mes visur jautėme Pikuolio, Velino buvimą. Todėl kreipimasis į Pavasario Karalių Perkūną, turi ypatingą pirmapradę reikšmę. Ir tegu galingosios senovinės jėgos atneša Pavasarį ir į savo žiemos Karalystę – į Prūsą.

   Po šios dainos sekė visų mylima “Ìÿäóíèöà”, kurią atliekant, atrodo, eini per ryškiai žydinčias pievas užlietas saulės ir pavasario žalumos. Labai svarbūs buvo žodžiai, kuriuos ištarė Svetlana, kreipdamasi į klausytojus: “Mes atliekame ypatingai senovinės tradicinės baltarusų kultūros dalies dainas. Šios dainos lydėjo kalendorines ir šeimos šventes bei apeigas, kai vyko ritualinis bendravimas su dievais ri protėvių vėlėmis. Apeiginė kultūros dalis labai konservatyvi. Galima pakeisti tautos kalbą, galima pakeisti bažnyčią, gyvenimo eigą, bet semantika, melodija, dainų siužetai pagrįsti pasaulio suvokimu, lieka nepaliesti. Daugelis mitologinių siužetų turi tūkstantmečių istoriją, ir daugelį iš jų galima rekonstruoti tik pagal dainas. Visi mes turim bendras šaknis, pas mus – Baltų tautas – bendras dvasinis palikimas, bendri Dievai, vieninga žemė, mūsų gyslomis teka prigimtinis kraujas...”.

   Iš nuskambėjusių dainų man ypatingai patinka “Þðüÿ, óñòàâàé ðàíà”, daina, kurią dainuoja kaip tik tada , kai žemė tampa žalia, prūsiškų Pergubrijų arba lietuviškos Jorės metu, taip pat “Îé ïîéäó ÿ ïîä ëèïîíüêó”, tikras magiškas užkalbėjimas, po to nuostabi kupolinė “À íà òðàâàööý, ðàíî”, ir mano mylimiausia “Ñîíÿéêà äà íà çàõîäå”. Visiškai ypatinga buvo daina, kuria atliko viena Svetlana “À ñïàñèáî, ìàè ïàäðóæêè”. Be pačio puikiausio pasirodymo, dar buvo nuostabus bendravimas, man ir visiems kitiems, kurie dalyvavo mūsų bendroje kelionėje, palikęs labai stiprius, gerus įspūdžius. Jos – nuostabūs žmonės, gilios ir dvasingos, nešančios šviesą, saugančios senąsias, baltiškas Krivijos tradicijas, pilnai atsidavę ideologiniams principams...

   Tyliai suskambo kanklės, tyliai viskas užsiliejo melsva šviesa, aiškia ir tyra kaip žydras dangus. Kanklės lyg maža valtelė išplaukė į beribę naktinę jūrą, šviesdamos mėlynu švytėjimu bedugnėje begalybėje. Jos – vedlys tarp pasaulių. Kanklių forma primena mažą laivelį. Kada stebuklingos jų stygos pradeda skambėti, kanklės pajuda į kelionę kartu su tuo, kas jomis groja. Jų garsas gali nunešti į bekraščius tolius, tolimus pasaulius... Tai pasirodo ŠOVA. Jie keturiese, ilgais, baltais drabužiais, lyg atvykę iš kitų laikų, iš kitų pasaulių. Šova – mažai kam žinomas žodis šiuolaikinėje lietuvių kalboje. Tai reiškia plyšį, angą, drevę medyje. Ezoterinė reikšmė – perėjimo į kitus pasaulius simbolis, plyšys tarp pasaulių. Toks ir jų muzikos poveikis. Ir, tikriausiai, neatsitiktinai jiems teko groti Prutenoje ypatingu paros metu – tam pačiam plyšy tarp pasaulių. Kada jie pradėjo groti buvo dar visai šviesu,- saulė tik tik gulėsi už horizonto ir sutemos tik bepradedą tirštėti. Kada gi jų pasirodymas ėjo link pabaigos, virš forto kabojo nakties tamsa...

   Prie kerinčio, nežemiško kanklių skrydžio prisijungė švelnūs, jausmingi smuiko garsai, besiliejantys dieviškos upės pilnavandene tėkme,- neveltui jo šeimininkė turi Deivės vardą. Pasigirdo fleitos dainuojančios stebuklingų paukščių garsais, tyrų miško šaltinių čiurlenimu, ežero akmenėlių šiugždėjimu, vėjo alsavimu, o kartu su fleita atsirado ir keisti, nepaaiškinami, slėpiningi šiurenimai, šnarėjimai, stuksenimai, skambantys varpelių perliejimai, būgnelių skambesiai. Staiga instrumentai nutilo. Kaip tolimas griausmo grumėjimas pasigirdo žemi, vyriški balsai. Prasidėjo didingas dainavimas į kurį vėliau įsiliejo tęsiamas smuiko skambėjimas. Ši daina persunkta archainiais simboliais. Keistais ir sunkiai suvokiamais. Ten bernelis kreipiasi į žirgą ir prašo nunešti jį pas mergelę. Žirgas atsako, kad išpildys jo prašymą, jeigu tik bernelis pagirdys ir pašers jį. Toliau žirgas pasakoja, kaip jis nuneš bernelį ir ką jis darys prijojęs mergelės dvarą: akelėm žvaigždes suskaičiuos, kanopėlėm vartus atidarys, kojelėm žemes išvartys, auselėm žoles sukarpys. “Šią dainą mes parinkome specialiai Prutenai. Čia parodyti simboliai galingos jėgos, dievybės, kuri, kreipiantis į ją pagalbos, jai aukojant, gali padėti ir parodyti savo nežabotą, galingą energiją, galią, kuri iki to lyg ir laukė prabudimo, snaudė...”,- komentuoja šią dainą ŠOVOS įkūrėjas Marius Galinis,- “Norisi, kad kiekvieną kartą užsimegztų betarpiškas ryšys su nematoma jėga, energija, ir, kad, tai galėtume jausti ne tik mes patys, bet ir tie, kas mūsų klauso. Prutenoje, kaip ir visur, mums norėjosi duoti klausytojams kaip galima daugiau šviesios energijos, nors truputį juos sustabdyti ir paskatinti įsiklausyti, pamedituoti, atrasti harmoniją ir susilieti su ja...”. Dainos žodžiai baigėsi, bet jos įspūdingą melodiją toliau nešė fleita, o vėliau prie jos vėl prisijungė kanklės...

   Jų veiksmo struktūra buvo pagrįsta ketverto simbolika: keturios stichijos, keturi metų laikai, keturios pasaulio šalys.

   Stojo galinga žiema. Be galo keisti garsai ir pojūčiai nuo jų.. Šie  garsai iš esmės artimi pačiai mirčiai ir pagal poveikio lygį, tikriausiai, patys stipriausi. Įtraukiantys, mirtinai – snieguoti. Aš vėlei pajutau tą žiemos kelią per Velino valdas, pro Velnio duobę, juodai – baltus eglių miškus, senus pilkapynus ir laukus. Keistas kelias, kur pakeliui, vidury balto lauko gali sutikti aptį Velino įsikūnijimą lėtai važiuojantį senose vežėčiose, raginantį savo arklius. Bet, kad ir kokios būtų galingos požeminės žiemos jėgos, vėl pradeda giedoti paukščiai. Vėl grįžta pavasaris. Jų giedojimas užpildo pasaulį neapsakoma muzika.

   Pavasarinis paukščių giedojimas netikėtai įsiveržė į žiemos valdas, daužydamas ir naikindamas jos paskutines liekanas. Labai sužavėjo, kad šioje dalyje ritmas buvo užduotas didelėmis, sausomis aguonomis. Mildos išgaunamas sėlinantis, bet tikslus aguonų sėklų šiuresys, lyg budina visą snaudžiantį pasaulį. Staiga įsiveržė griausmagarsis būgnas. Prasidėjo sutartinė apie lino žydėjimą, visą erdvę palaipsniui pripildydama ryškiausiomis žydėjimo ugnimis. Žinia, kad archaiškam folklore linas – naujo gyvenimo, gyvenimiškų jėgų simbolis. Tai, tikriausiai, buvo jų galingiausias aktyviosios gyvenimo jėgos proveržis, priešpastatytas nemažiau galingai pasyviajai žiemos jėgai. Nutilo sutartinės garsai, vėl grįžo tylūs, pasaulio bangomis plaukiantys kanklių akordai. Jų ramus ir tyras garsas vėl man priminė apie tuos laikus, kai po baltų žemes klajojo vaidilos, nakvynei apsistojantys senose pilyse ir kanklių garsais atliekantys savo stebuklingas giesmes, senovės bylojimą.

   Atrodo, pralėkė tik akimirka , kurios metu praskriejo nesibaigianti kelionė Metų Ratu, per mįslingai žėrinčius pasaulius ir aukščiausiąjį švytėjimą. ŠOVA – tai vartai vedantys į pirmapradę, seniausią Baltų žemę, į senovines Baltiškas paslaptis.

   Gaila, bet šituo autentiška, folklorinė Prutenos dalis ir pasibaigė. Sekė antroji, neofolklorinė dalis. Čia, reikia pripažinti, kad ir kiek bebūtų visi nauji dalykai gražūs, jausmingi ir techniški, palyginus su senovės paveldu, jie visada buvo ir liks tik blankiais, silpnais šešėliais. Prutenos organizavimo klaida buvo ta, kad neofolkinė dalis sekė iškart po folklorinės dalies, be jokios pertraukos, dėl ko neofolko priėmimas sumažėjo iki minimumo. Vis dėlto jei iš bendro konteksto žiūrėti tik į neofolkinę dalį, tai ji buvo taip pat savotiškai nuostabi.

   Pasirodė NEUTRAL. Juos labai norėjosi pamatyti dėl asmeninių priežasčių. Sunku ką nors pasakyti apie pačią jų muziką. Atlikimas buvo idealus, be jokių krypčiojimų (kas, žinoma, būtų nepamaišę). Sudėtis taip apt ideali. Keista, bet jie lyg ir pratesė iš pat pradžių užduotą Keturių tradiciją, išsidėstydami labai tiksliai ir harmoningai. Pagaliau, su naujos vokalistės Veronikos pasirodymu, grupėje atsirado jūros gelmių giluma, kažkoks gilus ryšys su pirmapradžiais pasaulio vandenimis, davusiais gimimą Visatai. Taip pat džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado to verta smuikininkė – kukli, rami ir gyva. Labai įvertinau bendrą, idealiai išlaikytą pasaulinės ramybės atmosferą viso pasirodymo metu. Nebuvo svetimų, nereikalingų emocijų. Minimumas žmogiškų pasirodymų. Nuostabu ir tai, kad su Veronikos atėjimu atsiranda viltis, kad grupės repertuare bus mažiau madingos anglų kalbos. Būtent dainos vokiečių kalba sužavėjo mane  labiausiai. Labai džiaugiosi, kad nebuvo muzikinės perkrovos. Ateičiai norisi palinkėti grupei – mažiau muzikalumo, daugiau gilumos ir paprastumo! O taip pat, žinoma, niekada daugiau nekeisti pasirodymų tvarkos, kas buvo labai didelė klaida.

   Bet svarbiausi dalykai grupei, kaip aš manau, tikriausiai, liko užkulisiuose. Tikiuosi, šis atvykimas kiekvienam NEUTRAL nariui buvo neatsitiktinis, ir tegu kiekvienas iš jų, kas susidūrė su tuo, ko ieškojo, nepraras atrasto ir nieko nepamirš. Taip, mūsų bendra kelionė buvo labai įdomi ir neužmirštama.

   Toliau išėjo ŽVAIGŽDUMĖNIJA. Jų pasirodymas buvo tiesiog nuostabus. Reikia pažymėti, kad dėl užlaikymo pasienyje grupė pasiekė fortą tik pačioje Prutenos pradžioje. Todėl, po visos dienos automobilyje, jiems teko beveik iškart eiti į sceną ir groti. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo po ilgos kelionės iškart derinti instrumentus ir groti. Bet jų muzikoje aš nepajaučiau jokio nuovargio, atvirkščiai, - atrodė, jie buvo pilni jėgų ir energijos. Sudėtinga pasakyti, kas būtent patiko jų muzikoje. Tikriausiai mane palietė kažkoks jų naivus paprastumas, nuoširdumas ir ypatingas dainingumas (apskritai, beveik visi baltai yra nepaprastai dainingi). Kiekviename jų garse ir žodyje yra natūralumas, kažkas tikro ir nė lašo teatrališkumo, apgavystės. Jų dainos iššaukia manyje keistą nostalgiją, ryšį su jaunyste, Vaikyste, su mumis ir su viskuo, kas dabar truputį užmiršta. Labiausiai patiko dainos lietuvių kalba: “Neįskaitomas dangus” ir “Ne lakštingalos čiulbėjo”. Šis naktinis jų pasirodymas buvo gerokai intymesnis ir ryškesnis už praėjusį pasirodymą per MėnuoJuodaragį – prieš gigantišką auditoriją, po akinančiais dienos saulės spinduliais.

   Baigėsi ir neofolkinė programa. Tradiciškai Pruteną užbaigė WELDISNA. Pasakyčiau, kad asmeniškai man, tai buvo pats sudėtingiausias patyrimas iš visų buvusių. Keisti nerimo, pavojaus potvyniai. Visko netikrumas ir neatitikimas. Už mūsų nugarų, užtvindytame požeminiame koridoriuje kurtinantis staugimas ir šauksmas žemyn. Ten gi nerealios garso sienos ir pliūpsniai. Viskas buvo labai keista, stipru ir įstabiai stebuklinga. Po pabaigimo dalyviai susirinko patalpoje, kur nakvynei apsistojo ŠOVA. Ten buvo labai malonu pabendrauti ir vėl išgirsti nuostabų Krivijos dainavimą.

   Ypatingą ir paslaptingą akimirką vartai tarp pasaulių atsidarė įleisdami einančius ir užtverdami kelią stovintiems. Visas tas dienas lijo lietus ir tik Prutenos diena ir naktis buvo nepriekaištingai giedros ir vaiskios. Lietaus siena atsivėrė...

ATGAL